Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
P. Kalpokas. Upelis pavasarį

Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas.

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu P. Kalpokas prarado visus savo kūrinius – 120 paveikslų, kurie iš Mintaujoje vykusios personalinės parodos buvo vežami į Berlyne rengiamą jo parodą. Tik 16 iš jų 1937 m. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejui pavyko nupirkti iš privataus vokiečių kolekcininko H. Lüderio-Lühro. Šioje ekspozicijoje žiūrovai pirmą kartą išvys P. Kalpoko tapybos visumą, papildytą dar didesne prarastos kūrybos dalimi, kurią privatūs asmenys sugrąžino į Lietuvą iš įvairių šaltinių, dažnai iš užsienyje gyvenančių savininkų. Paroda leis pirmą kartą išsamiau susipažinti su reikšmingiausiu ankstyvuoju P. Kalpoko kūrybos periodu, pamatyti paveikslus, atnešusius jam šlovę svetur, ir įsitikinti neeiliniais tapytojo gabumais jaunystėje.

P. Kalpokas. Tiltas mėnulio šviesoje

Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės  portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai. Niekada netapė pastatų ir miestų vaizdų. P. Kalpokas, kaip jautrios, lyriškos ir subtilios natūros menininkas, labiausiai mėgo peizažą, dievino natūralią gamtą. Jo tapyba kito priklausomai nuo aplinkos, kuri jį supo ir teikė jam kūrybinį impulsą. Gyvenimas Lietuvoje sugrąžino mylimą gimtąją gamtą, kurios ilgėdavosi svetur. Tačiau čia jis prarado modernumo aistrą, kėlusią jo kūrybinę dvasią Miuncheno aplinkoje.

Tai antroji Petro Kalpoko tapybos paroda, surengta po dailininko mirties. Pirmoji įvyko 1980 m. Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje. Pastaraisiais metais dailininko kūriniai buvo rodomi keliose reikšmingose ekspozicijose. Viena iš jų – „Priešaušrio“ paroda Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (2019). Itin svarbus buvo pirmas mėginimas įrašyti P. Kalpoką į Europos meno kontekstą tarptautinėje parodoje, skirtoje Europos peizažui (2009). Neseniai trys dailininko darbai buvo eksponuoti Paryžiuje, Baltijos šalių simbolizmo parodoje, kuri buvo perkelta į Estijos dailės muziejų Taline, o šių metų vasarą atkeliaus į Vilnių, į Nacionalinę dailės galeriją.

P. Kalpokas. Namas pavakaryje

P. Kalpokas gimė 1880 m. Miškinės viensėdyje, Rokiškio apskrityje, mirė 1945 m. Kaune. Dailininkas aktyviai dalyvavo visose pirmosiose lietuvių dailininkų parodose, meninius jo gebėjimus anksti pastebėjo latvių dailininkai Jānis Valteris ir Vilhemas Purvītis. Ryškų P. Kalpoko tapytojo talentą subrandino Miuncheno dvasinė aplinka, padėjusi surasti savitą modernią meninę raišką. Čia jis sulaukė didesnio kūrybinio pripažinimo, buvo Sezessiono narys, dalyvavo Kunstvereino parodose. Taip pat buvo gerbiamas ir Rygoje kaip aktyvus Baltijos dailininkų sąjungos parodų (1905, 1910, 1911, 1913, 1918) dalyvis.

Parodai kūrinius skolino: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Kauno miesto muziejus, Kauno Arkivyskupijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, ARS VIA aukcionas, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, dr. Jaunius Gumbis, Arijus Ivaškevičius, Andrius Jankauskas, kiti privatūs kolekcininkai.

Parodos kuratorė dr. Nijolė Tumėnienė
Architektas Saulius Valius
Grafinis dizainas Naglis Rytis Baltušnikas
Koordinatorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba