Romanas Krasninkevičius: niekada nėjau kito numintu keliu

Romanas Krasninkevičius (1926–1996) ‒ sudėtingos biografijos ir didelio talento tautodailininkas grafikas, kurio egzistencijos pagrindas, kaip ir senųjų lietuvių dievdirbių, buvo kūryba, o kūrybos išeities taškas buvo asmeninės patirtys ir išgyvenimai. Bene reikšmingiausią įspaudą R. Krasninkevičiaus kelyje į savosios kūrybos unikalumą paliko didžiausios jo gyvenimo negandos: 1944 m. užėjęs frontas ir 18-mečio Romano paėmimas į pirmąsias jo linijas, nuolatinis mirties kvėpavimas šalia, vėliau ‒ gausybė kalėjimų, tardymų, juodžiausių darbų, marinimas badu, priverstinė tarnystė sovietų armijoje, tėvo mirtis ir absurdiška mamos žūtis, panirimas į alkoholizmo liūną, būtinybė iškeldinti savo priglaustus įnamius ‒ gyvulėlius, kuriuos nuskriaustus vis gelbėdavo ir buvo labai prie jų prisirišęs.
Atskleisdami R. Krasninkevičiaus kūrybos savabūtiškumą, visi šie motyvai suskamba jo lino ir medžio raižiniuose.

Kviečiame užsukti į naują virtualią parodą.