ALEKSANDRO KOSTKAUS-KOSTKEVIČIAUS TAPYBOS PARODA „IŠ DEBESŲ“

Karo lakūno, politinio kalinio, dailininko primityvisto Aleksandro Kostkaus-Kostkevičiaus (1912–1999) paroda „Iš debesų“.

Grėsmingi, užkaltais langais vagonai, spygliuotų vielų ir sargybinių su šunimis saugomi mirtininkų lageriai, šachtų gelmės – klaiki kančiai ir mirčiai pasmerktųjų golgota. Ir viskas paties matyta, patirta, išgyventa. Tokia yra karo piloto, politinio kalinio, dailininko primityvisto A. Kostkaus-Kostkevičiaus (1912–1999) tapyba, liudijanti vieną skaudžiausių ir giliausią antspaudą Lietuvos istorijoje ir žmonių gyvenime palikusių reiškinių – sovietinius lagerius ir tremtį.

A. Kostkus-Kostkevičius gimė 1912 m. Kaune. 1935–1938 m. mokėsi Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje. Ją baigęs tapo Nepriklausomos Lietuvos karo pilotu, įgijo leitenanto laipsnį. Sovietų Sąjungai perorganizavus Lietuvos kariuomenę, pateko į 29-ąjį korpusą. 1941 m. birželio 23 d. A. Kostkus-Kostkevičius nepakluso sovietų įsakymui skristi į Gomelį ir pasitraukė iš okupantų kariuomenės. Dėl to, grįžus sovietams, buvo nuteistas 25 metus kalėti ir išvežtas į Vorkutos lagerius, kur prabudo jo meniška prigimtis.

Iš pradžių nupiešė vieno kito kalinio portretą. Vėliau ėmė tapyti gėles ant suplyšusių lagerininkų baltinių. Išdrįso pasisiūlyti apipavidalinti plakatus. Buvo pervestas iš šachtininko į staliaus-dailidės pareigas. Sesuo dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė periodiškai siųsdavo dailės priemones.

Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi. Išstumtas į gyvenimo paribį, kūrybine veikla jis apibrėždavo sąveikos su aplinka ribas, kuriose gebėjo išsaugoti tautinę ir žmogiškąją tapatybę.

1956-aisiais, grįžęs iš Vorkutos, apsigyveno gimtajame Kaune. Ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino bičiulis Aloyzas Stasiulevičius, vertinęs jo kaip dailininko talentą ir skatinęs grįžti prie kūrybos, kurią dėl sudėtingų aplinkybių buvo kiek apleidęs. Vis dėlto bičiulio paskatintas nuo 1980-ųjų A. Kostkus-Kostkevičius visiškai atsidavė meninei veiklai. Tapė aviacijos, Lietuvos istorijos, religijos ir tremties temomis. 1991–1992 m. nutapė kūrinių ciklą Sausio 13-osios tema.

Ypač svarbi yra jo autobiografinė tapyba tremties ir kalinčiųjų lageriuose tema. Šį menininką pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų, pavaizdavusių dailėje šį Lietuvos istorijos skaudulį iš asmeninės perspektyvos, ir įtaigumu prilyginti, tarkime, Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) literatūrinei kūrybai.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, muzikalumą (autorius grojo įvairiais instrumentais, buvo ansamblio narys, mokė dainavimo karo mokyklos mokinius), autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio.

Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir politinių kalinimų patirtis bei pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie tai tam įrengtuose „jausmų burbuluose“.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūrinių yra įgiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos nacionalinis dailės, Lietuvos aviacijos ir Kauno IX forto muziejai.

Parodos kuratorės: Vilma Kilinskienė ir Janina Savickienė

Parodos partneriai: Kauno IX forto muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Kauno regioninis valstybės archyvas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.