KRYŽIŲ LIETUVA

Ekspozicija įrengta vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje.

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru.

Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai.

Krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę – kryžius siejosi su kryžiuočių, kalavijuočių invazijomis. Tačiau antroji christianizacija, kurią XVII a. sėkmingai pradėjo jėzuitų vienuoliai, patraukė kaimo žmones į savo pusę, seniesiems papročiams ir simboliams suteikus naują, krikščionišką prasmę. Pavyzdžiui, baltų naudoti saulės ir mėnulio ženklai pradėti traktuoti kaip Kristaus gimimo iš Švč. Mergelės simbolis.

Palaipsniui koplytėlių, kryžių buvo net tiršta: laukuose, sodybose, pakelėse, miškuose, kryžkelėse, kapinėse, šventose vietose. Būtent jų gausa Lietuvoje yra unikali.

Geležinės kryžių viršūnės puošė bažnyčias, varpines, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles. Miestų bažnyčių, varpinių bokštai apvainikuoti puošniomis viršūnėmis, sukurtomis kalvių cechuose, kuriuose darbavosi patyrę meistrai. Daugelis didesnių kaimų, dvarų kalvių buvo pasimokę amato pas miestiečius kalvius. Tačiau kaimuose dauguma – savamoksliai meistrai, kurie patys kūrė ir technologijas, ir dekorą.

Kryžius, saulė, mėnulis, žvaigždės, rombai, kvadratai, apskritimai – baltiški ženklai, simbolizuojantys visatos sąrangą, nesibaigiantį judėjimą, pasaulio medį, žemės ir dangaus ryšį. Su krikščionybe palaipsniui ateina bažnytiniai motyvai, kurie XIX–XX a. pr. vieningai susipina su senaisiais ženklais. Tai – Kristaus, Marijos monogramos, taurė, apvaizdos akis, širdis – krikščioniškos meilės ir vilties simbolis.

Čia eksponuojama itin reta koplytėlė, padaryta medžio rąsto, vadinamo baubliu. Šio ąžuolinio tuščiavidurio rąsto vidus buvo išbalintas, ertmės – dailiai užkamšytos moliu: čia stovėjo šventojo skulptūrėlė. Lietuviška krikščioniškoji tradicija baublyje įkurdinti šventąjį siekia pagoniškas šaknis, kai tuščiaviduris seno ąžuolo kamienas buvo garbinamas.

Manoma, kad kryždirbystė suklesti XIX–XX a. pr. Tačiau taip gali atrodyti dėl to, kad tuo metu pradedama juos fiksuoti: piešti, fotografuoti. Galbūt ir dėl to, kad kryžius įgauna ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraišką. Tai buvo tyli kova prieš okupantus. Carinė Rusijos valdžia draudė kryžių statybą, remontą, drastiškai pjovė, griovė juos, leisdama statyti tik šventoriuose ir kapinėse, o sovietų valdžia su jais elgėsi dar negailestingiau. Tačiau kuo daugiau kryžių naikino, tuo gausiau jie buvo atstatomi. Taip iškilo Kryžių kalnai ir kalneliai. Kryžių meistrai paprastai skulptūrėlių nedarė. Jie dekoruodavo kryžius, o šventuosius droždavo dievdirbiai. XX a. 3 deš. jais labai susidomėjo menininkai, istorikai, muziejininkai, todėl medžiagos apie juos yra nemažai.