su muziejaus lankytojo bilietu
Šiandieninę memorialinę buto ekspoziciją sudaro trys erdvės: Žmuidzinavičių šeimos svetainė, dukters Giedrės ir žmonos kambariai. Tai buvo viena iš žinomiausių Kauno tarpukario šeimų, gyvenusių pačiame Kauno centre. Laikinosios sostinės laikotarpiu V. Putvinskio gatvė buvo laikoma viena iš prestižinių Kauno miesto gatvių. Joje savo namus statėsi Kauno burmistrai Jonas Vileišis, Antanas Gravrogkas, intensyviai kūrėsi užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, o pati gatvė Kauno gyventojų vadinta diplomatų gatve.
Novatoriškas ir modernus namo projektas, kuris yra laikomas ankstyvojo modernizmo pavyzdžiu, nulėmė vidaus erdvių interjero sprendimus. Tik įėjus patenkama į jaukų prieškambarį. Atkreipkite dėmesį į čia esančias dvejas lenktos formos duris. Tamsiai raudoną, imituojant raudonmedį, durų ir grindų spalvą, dominuojančią visame antrajame pastato aukšto interjere, pasirinko pats dailininkas A. Žmuidzinavičius.
Reprezentatyviausias ir didžiausias yra pirmasis kambarys esantis dešinėje, visuomet vadintas svetaine. Jame autentiška tarpukario aplinka: gėlių staliukai, veidrodis, Vienos baldų komplektas, pianinas. Svetainės erdvę buvo galima atskirti masyviomis sustumiamomis durų pertvaromis, virš kurių tuo metu kabojo tamsiai raudonos vilnonės užuolaidos. Kuomet susirinkdavo svečiai, jos būdavo perrišamos tautine juosta, o durys sustumiamos, kad padidėtų salono erdvė.
Ant sienų kabo žymių užsienio ir lietuvių dailininkų darbai. Tai pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvių - Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Petro Rimšos, Petro Kalpoko, Adomo Varno, Tado Daugirdo kūriniai, lenkų dailininko Voicecho Gersono piešinys, Juozo Kodžio, Kazimiero Šimonio, Jono Mackevičiaus, Juozo Zikaro, Danutės Tarabildienės darbai, Levo Antokolskio, Kajetono Sklėriaus, Česlovo Kontrimo akvarelės, dailininko bičiulio Vasilijaus Meškovo ir kt. autorių kūriniai, keletas įvairių dailininkų sukurtų A. Žmuidzinavičiaus portretų.
Antano Žmuidzinavičiaus dirbtuvės interjeras yra subtilus ir autentiškas tarpukario Kauno menininko darbo studijos pavyzdys. Reta, privati, nepasikeitusi erdvė. Dirbtuvė tikslingai buvo įrengta šiaurės rytiniame pastato kampe. Idealiai šiam tikslui tiko pro didelius langus krentantis švelnus apšvietimas bei specialiai žalia spalva nudažytos kambario grindys, neblaškančios tapytojo dėmesio. Eksponuojamas molbertas su paskutiniu A. Žmuidzinavičiaus pradėtu tapyti darbu, pozavimui skirta pakyla, tumbos, knygų lentynos, darbo stalas. Ant palangių ir lentynose, liaudies meno skulptūros, suvenyrai, parsivežti iš įvairių kelionių. Ant masyvaus rašomojo stalo būdinga tam laikotarpiui rašalinė, parkeris, žmonos, dukters ir anūkų nuotraukos. Virš durų kabantis dailininko sukurtas Vytis, niekuomet, net ir okupacijos metais, nebuvo nukabintas. Ryški interjero detalė, patraukianti žvilgsnį, Antro Pasaulinio karo metais pastatyta krosnis – „buržuika“. Taip pat likę įvairūs Žmuidzinavičių šeimos daiktai – kelioninis skėtis, sudedama kėdutė, pačiūžų peiliai, eskizų dėklai, reprodukcijų albumai bei šalia sofos keturi sustumiami į vieną kavos gėrimui skirti staliukai, prie kurių dvyliktą valandą kasdien galėjo užsukti dailininko draugai ir pažįstami išgerti puodelį kavos. Dirbtuvėje eksponuojami įvairių laikotarpių autoriaus tapybos darbai – ankstyvieji aktai, studijų metų darbeliai, kelionių etiudai, Dvidešimto amžiaus 5–6 dešimtmečių kūriniai. Taip pat trečiajame aukšte, kur kitados buvo gyvenamosios patalpos, šiandien yra eksponuojami įvairaus laikotarpio Antano Žmuidzinavičiaus peizažai, siužetinės kompozicijos, subtilūs dailininko marinistiniai darbai bei impresionizmu ir laisva ekspresija alsuojantys Dvidešimto amžiaus pradžios Paryžiaus laikotarpio etiudai.