ŠVIESA PRO STIKLO LUBAS: MAGDALENA AVIETĖNAITĖ (1892–1984) – TARPUKARIO VALSTYBĖS ĮVAIZDŽIO KŪRĖJA

Paroda „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“.

1924-ieji metai. Berne, Šveicarijos sostinėje, vyksta pirmoji tarptautinė telegrafo agentūrų konferencija, kurioje dalyvauja 22-jų šalių delegatai vyrai ir tarp jų viena moteris – Lietuvos atstovė Magdalena Avietėnaitė.

Ji buvo bene vienintelė moteris prieškario Lietuvoje, prasimušusi ten, kur tuo metu derėjo būti tik vyrams! Ji būtų sugebėjusi dirbti net ministre ar diplomate, bet... buvo MOTERIS – „neįprastas ir nenormalus dalykas“ to meto politiniame gyvenime.

M. Avietėnaitė – Amerikos lietuvė, išsilavinimą įgijusi Ženevoje. Atsiliepdama į prezidento Antano Smetonos kreipimąsi, 1920 m. ji sugrįžo į Lietuvą ir buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją. 1924 m. tapo ELTOS vedėja, 1926 m. Spaudos biuro viršininke, vėliau Spaudos ir informacijos departamento direktore. M. Avietėnaitei vadovaujant Spaudos biurui, tarpukario Lietuva apie save prabilo pasauliui!

M. Avietėnaitė buvo viena svarbiausių asmenybių tarpukario Lietuvos kultūrinės diplomatijos sferoje. Nepaisant to, jai nepavyko „pramušti“ stiklo lubų¹ – Lietuvos diplomatinės tarnybos elitas nesiryžo vienu iš Lietuvos diplomatų paskirti moterį!

Užtrenktos durys į diplomatų pasaulį M. Avietėnaitei nesutrukdė išlikti lydere ir skleisti šviesą, kai jos labiausiai reikėjo. Moteris pasižymėjo išskirtine drąsa: 1940 m. birželio 15 d. su savo kolege Elena Barščiauskaite iš Užsienio reikalų ministerijos išnešė slaptas bylas, kurias vėliau perdavė Lietuvos valstybės archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui. M. Avietėnaitė išgelbėjo ne tik dokumentus, bet ir dalį Lietuvos aukso!

1944 m. M. Avietėnaitė pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, veikusio užsienyje, generaline sekretore, įsitraukė į VLIK`o veiklą ir tapo jo politinės komisijos nare.

Pasibaigus karui, moteris pasitraukė į JAV, dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, dėstė sociologiją Anhursto kolegijoje, dirbo bibliotekininke Švč. Širdies kolegijoje Manhetonvilyje. Silpstant sveikatai, 1964 m. M. Avietėnaitė apsigyveno seselių vienuolių globojamuose senelių namuose Putname. Čia ir mirė 1984 m., eidama 93-iuosius metus.

Už nuopelnus M. Avietėnaitė ne kartą pažymėta Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, Karūnos 3-iojo laipsnio (Belgijos Karalystė), Garbės legiono 4-ojo laipsnio (Prancūzija) ordinais.

Magdalena Avietėnaitė – bene vienintelė moteris, tarpukariu užėmusi tokias aukštas pareigas valstybės aparate. Ji buvo žmogus, „užkūręs“ Lietuvos viešųjų ryšių kampaniją, dėl kurios pasaulis sužinodavo apie mūsų valstybės meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus.

¹  Stiklinių lubų (angl. glass ceiling) metafora atsirado XX a. 9 deš., ja nusakomos nematomos kliūtys, ribojančios moterų kilimą karjeros laiptais.

Parodos kuratorės:
Violeta Karmalavičienė
Kristina Stankaitė
Julija Tolvaišytė-Leonavičienė

Parodą papildys plati nemokamų renginių programa:

vasario 23 d. 16.00 val. Justinos Minelgaitės-Plentienės (Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra) vieša paskaita apie Laikinosios sostinės balių sezono tradicijas 1919–1940

kovo 2 d. 16.00 val. dokumentinių filmų apie M. Avietėnaitę peržiūra su režisieriumi Justinu Lingiu

kovo 23 d. 14.00 val. istorikės dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės (LR Seimo kanceliarija) vieša paskaita „Viena iš 189: Magdalena Avietėnaitė Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje. Kontekstai“

balandžio 13 d. 14.00 val. humanitarinių mokslų dr. Astos Petraitytės-Briedienės (Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas) vieša paskaita „Magdalena Avietėnaitė ir jos vaidmuo Lietuvos kultūrinės diplomatijos istorijoje”

Parodos partneriai:
KTU biblioteka
Kauno regioninis valstybės archyvas