13-OJI KAUNO BIENALĖ „ONCE UPON ANOTHER TIME...GYVENO JIE JAU KITAIP“

Pasibaigus 13-ąjai Kauno bienalei „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“, šiais šventiniais „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022“  metais, kviečiame pamatyt specialiai bienalei sukurtus kūrinius. 

Lina Lapelytė (Lietuva), Kas nutinka žuviai po mirties?, 2021
Per tris velnių muziejaus aukštus pasklidusi vaizdo instaliacija, „Kas nutinka žuviai po mirties?“ – tai nauja, menininkės performansui suteikta forma.

Vaizdo įrašuose matomas neprofesionalų choras, atliekantis dainas apie pomirtinį gyvenimą ir, ką reiškia būti lėtai prarytam ir išnykti nuosavoje aplinkoje. Čia medijų instaliacija atskleidžia iš dalies nuslėptus dalykus – tai, kas glūdi už šviesą atspindinčio vandens paviršiaus. Objektai, kurie atrodo lyg perpjauti per pusę, šokinėja ir plaukioja vandenyje, dalinai paslėpti savo judesių jėgos. Specialiai pagamintos keraminės dėžės ir dubenys, kurie pagal originalų sumanymą įrėmino ir pagarsino performansą, tapo vieta atsisėsti ir užuomina į patį renginį, įkūnijantį trapumo ir baigtinumo idėją.

Shary Boyle (Kanada), Sutryptas velnias, 2021
„Sutryptame velnyje“ atkuriamas iš skulptūros tokiu pačiu pavadinimu dingęs šv. Mykolo arkangelo kūnas, kurį menininkė vaizduoja naudodamasi sustabdyto kadro animacijos technikomis, projektoriumi, teatro rekvizitais ir veikėjais, kuriems kostiumus sukūrė ji pati.

Prasidėjęs kaip įvietintas pasakojimas, filmas papildo statulą, kartu sukomplikuodamas jos pirminę gėrio pergalės prieš blogį istoriją. Filmuke pasirodo archetipiniai veikėjai: Baltoji ragana, vampyras-šikšnosparnis, velnias, ragana ir „warbanks“ – įtartinai į Andy Warholą panašus finansų direktorius. Herojai keičia savo formas derybų, apgavysčių ir magiškų mainų dėka.

Pamokanti istorija „Sutryptas velnias“ įkūnija neraminantį mūsų rūšies dviprasmiškumą: teigiama, kad tik per atidumą ir atvirą širdį galime tikėtis, kad mūsų vidiniai velniai išliks amžinai prislėgti po mūsų gera prigimtimi.

Martyno Plepio nuotraukos.