Parodoje Arūnas Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma pristato savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Trys pagrindinės parodos ašys – paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai, dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke bei beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime.
Parodoje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą, kaip vientisą audinį. Į ją įtraukia tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu, jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia. Tegul žiūrovas nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės ar net buities rakandą.
Ši paroda yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis jos vaizdas turėtų susiklostyti paskutinę savaitę. „Paskutinė, arba dvylika metų laikų” yra kintanti, auganti, auginama paroda.
Arūnas Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune, buvo senojo Žaliakalnio vaikas. Tėvai smarkų ir labai aktyvų berniuką išleido mokytis į J. Naujalio meno mokyklą. Čia Arūno aktyvumas buvo nukreiptas kūrybos linkme. Dėstė puikūs, patyrę, išmintingi pedagogai, kai kurie iš jų dar buvo senieji, smetoninio Kauno inteligentai. Vėliau A. Kulikauskas studijavo Vilniaus dailės institute pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį miestą. Kaune Arūnas gyveno bohemišką gyvenimą. Profsąjungų rūmuose mokė vaikus fotografijos ir pats intensyviai fotografavo. Tuo laikotarpiu jis subūrė neformalią, avangardinę penkių draugų, kurių kūryba prieštaravo nusistovėjusiai Lietuvos fotografijos mokyklai, grupę. Arūnas jai vadovavo, o nariais buvo Gintautas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Visvaldas Dragūnas ir vėliau prisijungęs Giedrius Liagas. Jų požiūris į fotografiją tapo dalimi to, kas vėliau menotyrininkų buvo įvardinta kaip „nuobodulio estetika“. Bohemiškumas ir maištingumas buvo pagrindiniai varikliai. Maištingumas teikė šiek tiek prasmės slogiai egzistencijai.
A. Kulikauskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, bet 1991 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, išvyko į JAV. Jis stačia galva puolė į Niujorko gyvenimą ir praleido jame 22 metus. Maištauti nebuvo jokio reikalo ir nebuvo prieš ką. Reikėjo išsiaiškinti, kas esi pats. Niujorkas yra dinamiškas, dosnus ir atviras kiekvienam, o ypač kūrybos žmogui. Po ilgų gyvenimo ir nuotykių metų Niujorke – draugystės su poetu ir filmininku Jonu Meku, juvelyru Aleksandru Šepkumi, būgnininku Daliumi Naujokaičiu, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi, filosofu Rolandu Andrijausku, Zen meistru ir mokytoju Dae Kwang Sunim bei vienuoliu Bo Haeng Sunim, aplankius gerą tuziną šalių įvairiuose žemynuose, pagyvenus Rio de Žaneire, Altajuje ir Seule... – 2012 metais A. Kulikauskas su šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Samantonių kaime Ukmergės rajone ir pradėjo čia kurti gyvenimą nuo pradžių: nuo namo pamatų liejimo savo rankomis, nuo trijų avių ir penkių vištų, su vandeniu iš šulinio, su dideliu džiaugsmu ir viltimi, kad vaikams irgi patiks.
Beveik visą A. Kulikausko kūrybos srautą galima pamatyti čia: https://www.flickr.com/photos/arunas/albums
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
.png)
