KAZIMIERO ŠVAINAUSKO PARODA „ČIURLIONIO PĖDOS, ŠVAINAUSKO AKYS“

Kazimiero Švainausko grafikos kūrinių paroda „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“.

Paroda, skirta 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms, kviečia lankytojus leistis į kelionę, kurioje atsiskleidžia dviejų menininkų – M. K. Čiurlionio ir K. Švainausko – pasauliai, susijungiantys lietuviška tapatybe ir kultūriniais ryšiais.

K. Švainausko kūriniuose susipina realistinis stilius ir subtili pagarba istorijai. Jo grafika, sukurta naudojant medžio ir linoleumo raižinio technikas, pasižymi aiškia kompozicija, kruopščiu linijų piešiniu ir juodų bei baltų plotų dermės estetika. Dailininkas buvo aktyvus lietuviškos kultūros puoselėtojas Lenkijoje: ilgametis lietuvių laikraščio „Aušra“ meninis redaktorius, prisidėjęs prie M. K. Čiurlionio atminimo įamžinimo. Jo pastangomis buvo sukurtos paminklinės lentos M. K. Čiurlioniui Varšuvoje ir Pustelnike, o šias istorines vietas jis vėliau įamžino ir savo raižiniuose.

Parodoje „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“ eksponuojami K. Švainausko kūriniai, kurti keliaujant M. K. Čiurlionio pėdomis Lietuvoje ir Lenkijoje. Eksponuojami kūriniai iš M. K. Čiurlionio namų-muziejaus rinkinio, kuriuos muziejui padovanojo pats dailininkas. Ši paroda ne tik pasakoja apie M. K. Čiurlionio pasaulį, bet ir atskleidžia K. Švainausko indėlį puoselėjant lietuvišką kultūrą Lenkijoje. Tai meninis dialogas, jungiantis Lietuvos ir Lenkijos kultūras, paveldą ir istoriją, kviečiantis įprasminti bendrą abiejų menininkų kelionę.

Kazimieras Švainauskas (1917–2002) gimė Vilniuje, augo tarpukario Lietuvoje. Tapybos mokėsi Kauno meno mokykloje pas P. Kalpoką ir J. Vienožinskį, tęsė studijas Vilniaus dailės akademijoje. Po studijų dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir Vilniaus baltarusių muziejuje, kur pradėjo domėtis architektūros ir liaudies meno tyrinėjimu. Jo gyvenimą pažymėjo tremtis į Sibirą, kur dirbo Stalinogorsko šachtose, o po karo į tėvynę grįžo tik trumpam, netrukus emigravo į Lenkiją. 1950 m. Krokuvos dailės akademijoje jis įgijo meninės grafikos ir molbertinės tapybos diplomus. Vėliau dirbo dailės ir piešimo mokytoju Piasečne, buvo Lenkijos dailininkų sąjungos narys, dalyvavo Mozūrijos kultūros draugijos organizuojamuose architektūros paminklų fiksavimo projektuose. Jo kūrinių ciklas „Lietuvių paminklai Lenkijoje“ – tai ne tik meninis, bet ir istorinis liudijimas, skirtas Lietuvos pėdsakams Lenkijoje įamžinti.