HOMMAGE À SERGE LIFAR

Ši paroda yra garsaus baleto šokėjo ir choreografo Seržo Lifaro darbų meninis atvaizdavimas. Ji neseka jo gyvenimo chronologinio vystymosi – ji nerodo jo paties darbų, bet bando atvaizduoti galimas idėjas tų darbų, kuriuos Lifaras sukūrė ne tokiais tolerantiškais laikais. Dauguma kūrinių atspindi fragmentus darbų, kurių choreografiją Lifaras kūrė ar perkūrė, istorijas bei darbus kitų menininkų, kurie iš dalies buvo įkvėpti Lifaro kūrinių.

Šokėjas, choreografas, Paryžiaus nacionalinio baleto (Ballet de L’Opera National de Paris) direktorius visai neturėjo tapti šokėju. Jis gimė 1905 m. Kijeve. Paaugęs vos ne per atsitiktinumą Seržas tapo Bronislavos Nižinskajos (garsaus šokėjo Vaslavo Nižinskio sesers) šokių studijos mokiniu. Pasak jos, Sergejus, arba vėliau Seržas, nebuvo daug žadantis mokinys, bet, sulaukus brandžios paauglystės, jam nusišypsojo sėkmė. Rusų baleto vadovas S. Diagilevas Nižinskajai atsiuntė žinutę iš Paryžiaus, kad jam reikia penkių geriausių šokėjų. Tačiau po to sekė gana dramatiška istorija: bilietas į Varšuvą kainavo – net 30 mln. rublių, nes po 1917 m. dėl infliacijos rubliai buvo neįtikėtinai nuvertėję, be to, prie Lenkijos sienos Lifaras buvo suimtas, nepadėjo nė bolševikų kovotojo drabužiai, kuriais jam buvo liepta apsirengti. Tačiau Lifaras sugebėjo pasprukti, ir po kelių savaičių, jam jau būnant Varšuvoje, S. Diagilevas pervedė pinigų bilietui į Paryžių. Diagilevas visokeriopai rūpinosi Lifaru – jis buvo vežiojamas po daugelį pagrindinių Prancūzijos ir Italijos muziejų, jam sakoma, kad, būdamas šokėju, turės suprasti menus. Jo, kaip šokėjo ir choreografo, reputacija vis augo – jis tapo žvaigžde. Šis titulas įprastai skiriamas šokėjoms moterims, bet Lifaro dėka baleto šokėjai vyrai tapo lygiaverčiai balerinoms moterims.

Švedijos karaliaus Lifaras buvo apdovanotas Vazos ordinu, Šarlis de Golis suteikė Lifarui Legiono garbės kavalieriaus titulą. Monte Karle Lifaras sukūrė vadinamąjį naująjį rusų baletą. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad kai jis priimdavo nacistus per priekinį Paryžiaus operos įėjimą, tuo pat metu per galinį įėjimą išvesdavo keletą šimtų žydų ir kitų „netinkamų tautybių“ šokėjų, muzikantų ir darbininkų.

Vėlesniu gyvenimo laikotarpiu Lifaras buvo labai susijęs su Madame la Comtessa Lillian Amfledetev-Laurvig, kuri po jo mirties 1986 m. gruodžio 18 d. Lozanoje, Šveicarijoje, taip pat Vaduce, Lichtenšteine ir Kijeve, Ukrainoje, sukūrė fondus, skirtus rūpintis Lifaro paveldu.