Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
K. Donelaičio g. 64, LT-44248 Kaunas (korespondencijai)
V. Putvinskio g. 55, Kaunas (įėjimas lankytojams)
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Įmonės kodas 190755932
EKSPOZICIJOS „LIETUVOS DAILĖ XIV–XIX A.“ AUDIOGIDAS
LĖKŠTĖS XVI a. pab. – XVII a.
Skaityti
Šios lėkštės rastos Kauno senamiestyje archeologinių kasinėjimų metu. Renesanso laikotarpiu, tobulėjant keramikos technologijoms, suklestėjo stalo indų, ypač lėkščių ir dubenų, puošyba. Lėkštės tapo dekoratyvios, todėl atliko ne tik buitinę, bet ir estetinę funkciją. Tai, kad šios lėkštės tapo interjero puošmena, byloja, jog glazūruojama tik išorinė pusė, o daugumos lėkščių dugne pradurtos skylutės pakabinimo kilpai pritvirtinti.
KOKLIAI XVI–XVIII a.
Skaityti
Viduramžių Europoje besikuriant miestams, atsiranda inovatyvi šildymo sistema – koklinė krosnis. Koklių atsiradimas Lietuvoje siejamas su XVI a. miesto kultūros formavimusi. Koklis į šalį pateko per politinius, kultūrinius, prekybinius ryšius ir plačiai paplito. Jų forma palaipsniui tobulėjo, o dekoras keitėsi keičiantis meninėmis tendencijomis. Pirmieji atsirado neornamentuoti puodyniniai kokliai, vėliau – gotikiniai nišiniai, galiausiai – plokštiniai renesansiniai. Šie kokliai buvo gaminami naudojant specialias medines, molines, varines formas. Kauno senamiestyje aptiktos keramikos dirbtuvės liudija, kad koklius gamindavo vietiniai meistrai. Eksponuojami kokliai rasti XX a. 8–9 deš. Kauno senamiestyje archeologinių kasinėjimų metu. Tai įvairių rūšių ir laikotarpių pavyzdžiai. Galime išskirti įvairiaspalvius herbinius koklius su Žygimanto Augusto monograma, Lenkijos valstybės herbais. Manoma, kad tokios krosnys galėjo šildyti Didžiojo kunigaikščio rezidenciją Kaune (pastatas galimai buvo aikštės pietrytiniame kampe), tačiau tai kol kas neįrodyta tyrimais. Koklių dekore itin populiarus gyvybės medžio motyvas – gėlė, augalas, išaugantis iš vazonėlio (kartais tai – daržinis artišokas – simbolis, šlovinantis karalienę Boną, Žygimanto Augusto motiną).
Drageliškių lobis. Lietuva. XIII a. – XIV a. pr.
Skaityti
Drageliškių lobis. Lietuva. XIII a. – XIV a. pr. Lobis rastas 1934 m. Į muziejų pateko iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus 1942 m. Viduramžių lobis rastas 1934 m. Drageliškių kaime, Dusetų seniūnijoje (Zarasų r.). Jis iškastas Vosgėlių piliakalnio papėdėje, buvusių gyvenviečių teritorijoje. Šis lobis unikalus savo lydiniais. Įvairių metalų (dažniausiai tauriųjų) pagaliuko, piršto formos lydiniai buvo naudojami kaip mainų ir atsiskaitymo priemonė beveik visame pasaulyje – nuo Japonijos, Egipto iki Skandinavijos. Juos naudojo ir baltų gentys nuo XI a. iki XIV a. II pusės, kai pradėtos kaldinti pirmosios monetos. Gryno aukso lydiniai pasaulyje buvo sutinkami itin retai, o Drageliškių lobyje toks lydinys yra. Taip pat čia rastas ir elektrono lydinys (auksas ir sidabras). Kad šie „ilgieji“ yra pinigai, rodo tai, kad jie yra pastovaus svorio. Sidabro lydinys buvo stambus pinigas, todėl prireikus juos tekdavo „pasmulkinti“ tiesiog perkertant per pusę ar dar smulkiau.
Aleksoto lobis. Lietuva, Lenkija, Europos valstybės. XVII a
Skaityti
Rastas 1977 m. Muziejus įsigijo iš Liudo Šulinsko. 1977 m. platinant gatvę prie Nemuno krantinės (prie dabartinio Vytauto Didžiojo tilto), darbininkai aptiko 127 monetų lobį. Lobį muziejus už simbolinę kainą įsigijo iš kolekcininko Liudo Šulinsko. Monetos rastos variniame sidabruotame juvelyrų darbo indelyje, kurį, kaip spėjama, sukūrė XVII a. Hamburgo meistrai. Lobyje – monetų įvairovė: daugumoje – Žygimanto III Vazos laikais Lietuvoje kursavusios monetos: Lenkijoje kaldinti grašiai, Lietuvoje kaldinti šilingai, dvidenaris ir grašis, Rygoje kaldinti šilingai, taip pat rasta Gustavo II Adolfo Švedijos okupuotoje Livonijoje ir Švedijoje kaldintų šilingų ir monetų, patekusių iš Prūsijos.
Žygaičių liūtas. XIV a.
Skaityti
NEŽINOMAS DAILININKAS Žygaičių liūtas. XIV a. Granita.s Rastas 1932 m., perduotas muziejui 1936 m. Skulptūra rasta Žygaičių parapijoje (Tauragės aps.) ties klebonija, prie Ežerūnos upelio. Gyvuliai, eidami į upelį gerti vandens, nuspardė krantą, ir 1932 m. vasarą po liūties klebonas ten atrado liūtuko skulptūrą. Vėlyvajam romaniniam stiliui priskiriama skulptūra – vienas ankstyviausių išlikusių krikščioniškosios skulptūros pavyzdžių Lietuvoje. Unikali skulptūros ikonografija: tupintis liūtas kaire priekine letena spaudžia prie krūtinės karalių, laikantį kryžių, o kaire užpakaline letena pamynęs žaltį (drakoną). Apačioje, abiejuose skulptūros šonuose, išraižyti užrašai nudilę, tik kairėje pusėje galima įžiūrėti lotynišką žodį LEO. Liūtas viduramžiais galėjo simbolizuoti ir Kristų, ir šėtoną. Kartais jį vaizduodavo mindantį ant bažnyčios grindų nutėkštą žaltį (drakoną) – tai Kristaus pergalės prieš šėtoną įvaizdis. Žygaičių liūto ikonografija dar ir su politiniu atspalviu, nes Kristus-liūtas gina ir globoja pasaulietinę valdžią – krikščionį karalių nuo šėtono-žalčio pinklių. Skulptūrą galbūt galėjo atgabenti XIV a. Karšuvos kraštą puldinėję kryžiuočiai. Per Draudenių ežero rytiniame krante esantį kaimą, anuomet vadintą Ariškėnais, ėjo vienas svarbiausių kryžiuočių kelių į Žemaitiją.
JACOBUS DE THERAMO (1349–1417). Popiežiaus Urbono VI kompendiumas. 1484
Skaityti
Popiežiaus Urbono VI kompendiumas. 1484 Įsigytas iš Vlado Daumanto kolekcijos 1941 m. Pati seniausia knyga muziejaus bibliotekos rinkiniuose – inkunabulas (lot. incunabulla – lopšys, vystyklai). Taip vadiname pirmąsias spausdintas knygas, išleistas 1456–1500 metais. Nuo J. Gutenbergo spausdinimo technikos atradimo pradžios iki šių dienų pasaulyje išsaugota apie 500 tūkstančių inkunabulų. Lietuvoje jų yra 453 vienetai. Tačiau Urbono VI kompendiumo Lietuvos sąrašuose nėra. Jis vienintelis ir unikalus. Nežinoma nei šios knygos leidimo vieta, nei leidėjas. Tekstas, kaip įprasta tais laikais, lotynų kalba, o šriftas gotikinis. Viršeliai – ąžuolinės lentelės, aptrauktos oda, puošti spaustais ornamentais ir metaliniais gumburais. Itin reta detalė – prie viršelio išlikusi pritvirtinta grandinėlė, kuria knyga būdavo tvirtinama prie skaitymo pultų. Popiežius Urbonas VI (tikrasis vardas Bartolomėjas Prinjanas) susijęs su Lietuva. Tai jis 1388 m. kovo 22 d. patvirtino Vilniaus vyskupiją, 1388 m. balandžio 17 d. – Lietuvos krikšą. Šiame kompendiume (lot. compendium – sutrumpinimas) – glaustas popiežiaus pagrindinių minčių išdėstymas. Kolekcininkas Vladas Daumantas šį inkanabulą 1919 m. pirko antikvariate Berlyne.
Laiko alegorija. XVII a. Nežinomas LDK autorius
Skaityti
Medis, polichromija Įsigyta 1987 m. Senajame Testamente laiko samprata egzistuoja kaip chronos (sen. graikiškai: χρόνος) – žemiškas, baigtinis laikas, ir kairos (καιρός) – dangiškas laikas, metas, „laikas sėti ir laikas pjauti“. Dvejopas ir alegorinis šių laiko sampratų vaizdavimas Vakarų Europos mene. Kairos nuo IV a. pr. Kr. vaizduojamas kaip sparnuotas jaunuolis skusta galva (vėlesniais amžiais – kaip brandus vyriškis) su svarstyklėmis. Tai – subalansuotas laikas, perteikiantis būtino, dieviško įvykio harmoningumą ir tikslingumą įprastinėje laiko slinktyje. Chronos, ypač XVII–XVIII a. dominuojant barokinei pasaulėžiūrai, įpavidalina į senovės graikų mirties dievą Tanatą panaši figūra – sparnuotas senis su dalgiu, dažnai komponuojamas šalia laikinumo simbolių – smėlio laikrodžio ar kaukolės. Chronos personifikacija yra vaizduojama kaip ardantis, negailestingas reiškinys, primenantis, kad gyvenimas Žemėje ilgai netruks. Chronos, kuris pagal senovės graikų legendą buvo surijęs savo paties vaikus, yra niūrus pabaigos ir mirties šauklys. Toks laiko vaizdinys nesunkiai atrado savo vietą barokiniame Vanitas (natiurmorto tipas, kai vaizduojami objektai, primenantys apie žmogaus mirtingumą ir žemiškųjų malonumų beprasmybę). Šiame kūrinyje laikas vaizduojamas kaip ant atverto tuščio karsto sėdįs duobkasys. Prie dešiniosios alkūnės – žemėn įbestas kastuvas. Kairiojoje rankoje Chronos laiko vainiką. Akivaizdu, jog akcentuojamas gražiųjų pasaulio dalykų laikinumas, personifikacija išreiškia mintį Memento mori (lot. Atmink, kad mirsi) – laikas bėga, o jo finalas – žemiškųjų dalykų baigtis. Manoma, kad eksponuojama skulptūrinė kompozicija buvo naudojama baroko laikotarpio laidotuvių apeigoms apipavidalinti.
Nežinomas LDK dailininkas. Karstinis jauno bajoro portretas. XVII–XVIII a. sandūra
Madona su kriauše. XVI a. pr. LDK
Skaityti
NEŽINOMAS DAILININKAS Madona su kriauše. XVI a. pr. LDK Medis (liepa): polichromija, auksavimas Įsigyta iš Alekso Majausko 1929 Skulptūros kilmė nežinoma. 1931 m. ji buvo eksponuota Pirmojoje Lietuvos senojo bažnytinio meno parodoje, po parodos deponuota Bažnytinio meno muziejui, atidarytam 1935 m. gegužės 12 d. Raudonajai Armijai užėmus muziejaus patalpas rektorate, muziejaus turtai buvo išgabenti į Vilnių, dalis perkelta į kitas patalpas. 1942 m. muziejus, vadovaujamas dailininko Kazio Varnelio, trumpam atsigavo, nors durų lankytojams nebeatvėrė. 1942 m. skulptūra deponuota Bažnytinio meno muziejui. K. Varneliui 1943 m. išvykus tęsti studijų, muziejui vadovavo dail. Stasys Ušinskas. Deja, po metų muziejaus veikla užgeso. Pokario istorijoje liko daug neaiškumų. Dalis eksponatų dingo, dalis buvo nacionalizuota ir vėl grįžo į muziejus. Skulptūra taip pat atsidūrė privačiose rankose ir ilgai laikyta dingusia. 1951 m. dailininkas S. Ušinskas ją perdavė tuometiniam Kauno istorijos muziejui. 1994 m. „Madona su kriauše“ buvo grąžinta Valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, 1994–1997 m. restauruota Vilniuje.
Tapiserijos
Skaityti
XVII a. pr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, sekdami Europos šalių pavyzdžiu, pradėjo steigti pirmąsias audyklas. Svarbiausia paskata įsteigti nuosavas audimo dirbtuves buvo sumanymas papuošti rūmus kilimais. LDK audiniuose vyravo religiniai ir istoriniai siužetai, o mitologinių ar kitų scenų austa nedaug. Kilimų piešinys dažniausiai buvo supaprastintas, o technika šiurkštesnė. Vietinių dirbtuvių audiniais nebuvo prekiaujama.
Andrius Ignas Joachimas Juozapatas Oginskis (1740–1787)
Skaityti
Kontušo juostos
Skaityti
Jadvyga Teresė Zaluskytė Skuminienė-Tiškevičienė-Oginskienė XVIII a. II p.
Skaityti
Įsigyta iš kunigaikščio Mykolo Oginskio palikimo Plungės dvare1925, Valstybės archeologijos komisijos nusavintas 1923 m. Nors žinota, kad tai viena iš XVIII a. Oginskių giminės moterų, tikrasis asmuo identifikuotas tik praėjus 90 metų nuo įsigijimo. Kunigaikštienė Jadvyga Teresė Oginskienė – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Dievo Kūno koplyčios bei Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos fundatorė. 1791 m. įkūrė prieglaudą, kurios prototipas – Kūdikėlio Jėzaus vaikų globos įstaiga Varšuvoje. Greta veikė skalbykla miestiečiams, spirito varyklėlė, teikusi pajamų vaikų išlaikymui. Vėliau prieglauda sulaukė rusifikavimo, vaikai prievarta krikštyti stačiatikiais, čia dirbusios katalikų vienuolės buvo priverstos išvykti. Dailininkas portrete pabrėžė aukštą Teresės Oginskienės padėtį – kairėje rankoje ji laiko antspaudą, simbolizuojantį ne tik aukštą padėtį, bet ir asmens teisingumą bei dorumą. Greta padėtas pavaldinių kvietimo varpelis – valdžios ženklas.
Stiklo indai
Skaityti
LDK kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos žmona Ona Kotryna Sanguškaitė 1722 m. įsteigė stiklo dirbtuves Nalibokuose, o 1737 m. – dirbtuves Urečėje (dab. Baltarusija), kur buvo pradėti gaminti veidrodžiai. Pradžioje jose dirbo Silezijos meistrai, vėliau – jų mokiniai. Manufaktūros veikė iki XIX a. II pusės. Čia XVIII–XIX a. pagaminti stiklo dirbiniai – labai reikšmingi Lietuvos dizaino pavyzdžiai.
Mikalojus Flensburgietis (1556–1611). Vilniaus vaitas Stanislovas Sabinas
Skaityti
Tai vienas pirmųjų muziejaus įgytų eksponatų ir vienas ankstyviausių LDK portretinių manierizmo stilistikos pavyzdžių. Vilniaus miesto vaitas, teismų administratorius, pinigų kalyklos valdytojas, medicinos daktaras ir karaliaus sekretorius vaizduojamas kaip šarvuotas karys. Išlenktame torse ir stambių bruožų veide atsispindi valdingumas. Išskirtinis dėmesys sutelktas į paradinius šarvus, išmargintus figūriniais reljefais. Aprėminime – alegorinės ir heraldinės figūros. Viršuje centre – Kristaus figūra, abipus klūpi Sabino šeimos nariai. Kairėje – Sabinas su penkiais sūnumis, dešinėje – jo žmona ir keturios dukterys. Įrašas po herbu skelbia, kad graviūros autorius laiko save tapytoju ir poetu, tik po to nurodo, jog yra atvaizdo kūrėjas (inventor) – piešė portretuojamąjį iš natūros. Graikų tapytojo Apelio sentencija Nulla dies sine linea (Nė dienos be brūkšnio) įrašo apačioje liudija dailininko darbštumą. Apatinio krašto centre stačiakampiu rėmeliu apibrėžta autoriaus monograma N / AF. Išsiskiriantis alegorinių įvaizdžių sudėtingumu ir gausa, raižinys atspindi stipriai religijos veikiamą to meto žmonių mąstyseną.
Dominykas Kustas (po 1550–1612) - Princas Moritzas Oranietis (1567–1625)
Skaityti
Dominykas Kustas - Mikalojus Radvila Našlaitėlis, Steponas Batoras, Mikalojus Radvila Juodasis
Skaityti
Daniel SCHULTZ (1615–1683) Pacų portretai
Skaityti
LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco portretas, apie 1670. Drobė, aliejus. 1920 gauta iš Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos, prieš tai Archeologijos komisijos perimtas iš Pažaislio vienuolyno. Klaros Izabelės de Maiji-Laskaris Pacienės portretas, apie 1670. Drobė, aliejus. 1920 gauta iš .Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos. Prieš tai Archeologijos komisijos perimtas iš Pažaislio vienuolyno.
.png)
