Galaunių šeimos memorialinė ekspozicija / Nepriklausomybės akto signataro Kazio Bizausko ekspozicija

Muziejininko, dailėtyrininko, dailininko, pedagogo Pauliaus Galaunės (1890–1988) darbo kambaryje-kabinete įrengta ekspozicija atspindi šio kambario apstatymą iki 1971 m., – to laiko, kai Galaunių šeima, aplinkybių verčiama, išsikėlė į kitą butą. Ekspozicijos pagrindiniai baldai – rašomasis stalas, knygų spinta – pagaminti apie 1925 m. pagal šio kambario šeimininko parengtą projektą. Vėliau, didėjant bibliotekai, gausėjo ir spintelių, lentynų, sukurtų vietos meistrų.

P. Galaunė nuo pat jaunystės buvo aistringas bibliofilas. Sudarinėdamas savo įvairiakalbę biblioteką, jis stengėsi įsigyti tuos leidinius, kurie vienokiu ar kitokiu būdu buvo susiję su Lietuva, jos praeitimi, kultūra, menu. Bibliotekoje yra labai vertingų leidinių, retai arba visiškai neaptinkamų Lietuvos bibliotekose ir nepaprastai vertinamų knygos žinovų.

Per 12 tūkst. spaudos leidinių turinti P. Galaunės biblioteka savaip atspindi XIX a. pab. – XX a. Lietuvos istorijos bei kultūros raidą, pažymėtą dviem pasauliniais karais ir trumpa Nepriklausomybės metų prošvaiste, greitai aptemdyta ilga sovietine ir karo metu trumpai įsiterpusia hitlerine okupacija su jų primestomis ideologijomis.

Šiame kambaryje tarp knygų, paveikslų, skulptūrų, susijusių su moksline veikla, pomėgiais, žmonėmis, P. Galaunė praleido daug metų ir valandų, ruošdamasis paskaitoms aukštosiose mokyklose, rašydamas mokslines studijas, straipsnius spaudai, tvarkydamas grafikos rinkinį. Čia su  savo bičiuliais dailininkais A. Galdiku, V. Kairiūkščiu, K. Sklėrium, istorikais prof. I. Jonynu, K. Jablonskiu, A. Nezabitausku, knygos mylėtojais K. Bizausku, V. Burkevičium, V. Steponavičium ir kitais aptarinėdavo Lietuvos visuomeninio, meno, kultūros ir kasdienio gyvenimo reikalus. 

Buvęs Adelės Galaunienės (1895–1962) kambarys — salonas apstatytas autentiškais šeimai priklausiusiais baldais. Kambario sienas puošia M. K. Čiurlionio, A. Galdiko, J. Janulio ir kitų dailininkų darbai, šeimos nuotraukos. Čia pat ir XIX a. pab. — XX a. pr. gražiai išleistos bei įrištos įvairių operų partitūros: „Rigoleto“, „Tanhoizerio“, „Sevilijos kirpėjo“, „Demono“ ir kt.

Dailininko J. Prapuolenio darytoje įstiklintoje spintelėje bei apvaliame stale buvo laikomi šventiniai indai, gaminti daugiausia XIX a. pab. — XX a. pr. žinomuose rusų, čekoslovakų porceliano fabrikuose. Taip pat čia buvo saugomi įvairiomis progomis gauti suvenyrai ir pan.

Šiame kambaryje A. Galaunienė ruošdavosi koncertams, priiminėdavo savo mokinius, svečius. Čia dažnai skambėdavo jos švelnus lyrinis sopranas ar svečių atliekamos dainos, operų arijos, viešėdavo Lietuvos operos solistai: V. Podėnaitė, M. Rakauskaitė, A. Sodeika ir kiti muzikos pasaulio žmonės, šeimos bičiuliai, artimieji.

Nepriklausomybės akto signataro Kazio Bizausko ekspozicija

Antrajame A. ir P. Galaunių namų-muziejaus aukšte yra memorialinis kambarys, skirtas čia 1932–1940 metais su šeima – žmona Paulina bei dukromis Prima ir Alge - gyvenusiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Kaziui Bizauskui.

Kazys Bizauskas (1893–1941) buvo ryškus tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, krikščionių demokratų partijos narys, ateitininkų organizacijos vienas iš pradininkų bei vadovų. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais Kaziui Bizauskui teko eiti švietimo ministro pareigas, vėliau – atstovauti Lietuvos Respubliką diplomatinėse misijose Vatikane, JAV, Latvijoje, Anglijoje, o grįžus į Lietuvą darbuotis Užsienio reikalų ministerijoje bei Vyriausybės atstovu Vilniaus krašte. Jis aktyviai dalyvavo ir laikinosios sostinės visuomeniniame gyvenime, priklausė ano meto draugijoms, buvo bibliofilas, domėjosi lietuvių kalbos, vertimo reikalais.

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Kazys Bizauskas buvo suimtas ir kalinamas, o 1941 metais birželio mėnesį kalinių evakuacijos metu sušaudytas Baltarusijos teritorijoje. Žmonai su dukromis pavyko jo lemties išvengti, jos 1944 metais pasitraukė į Vakarus.

Memorialiniame kambaryje eksponuojamos Kazio Bizausko ir jo šeimos nuotraukos, taip pat keletas negausiai išlikusių šeimai priklausiusių daiktų: indų, dekoratyvinių porceliano dirbinių, vazų, dokumentų kopijų.