Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kartu su Kauno kino centru „Romuva“ ir Adomo Mickevičiaus institutu (AMI) kviečia žiūrovus į žanrinio kino filmų ciklą. Specialiai atrinkta penkių filmų programa lydi muziejuje eksponuojamą parodą „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“.
Aleksandros Waliszewskos tapyboje labai stipriai juntamas pasakojamasis elementas, menininkė kuria savo pasaulius ties realybės ir sapno, tikrovės ir nerealumo riba. Įterpdama įvairių mitologijų elementus, dailininkė sukuria savo pasakų kosmosą. Dėl to jos menas primena kiną, kuris iš esmės yra pasakojimo ir pasaulio kūrimo menas. Parodą lydinčioje kino programoje rodomi filmai ne tiek susiję su menininkės kūryba, kiek, galima sakyti, išaugę iš to paties kamieno, o jų tarpusavio ryšys paremtas nuojauta. Į ją atrinkti dvejopi kūriniai: vieni – senesni filmai, tiek arthausiniai, tiek ir žanriniai, siaubo filmai ir simbolistiniai arthausiniai „Naujosios bangos“ filmai, kiti – šiuolaikiniai Europos filmai, sukurti tuo pačiu pagrindu, kaip Waliszewskos darbai: autoriniai kūriniai, tačiau tokie, kurie telpa į hibridinio žanrinio kino rėmus, t. y. priklauso tarpiniam siaubo ir pasakos žanrui.
Kauno kino centre „Romuva” (Laisvės al. 54) rodomų filmų programa:
Kovo 10 d. 18:00 val. – Vilkė (Wilczyca), rež. Marek Piestrak, Lenkija, 1982
Mirties patale gulinti moteris užkeikia savo vyrą: jeigu ji mirs, lankys jį po mirties! Jos žodžiai dar labiau kelia siaubą, kadangi būdama gyva, anot gandų, „davėsi su vilkais“. Ar prakeiksmas stipresnis už mirtį? Garsiausias lenkų siaubo filmas labai gerai atspindi XX a. 9 dešimtmečio lenkų siaubo kiną: daug nuogybių ir smurto. Jis ir dabar atrodo stulbinamai naujas.
Kovo 29 d. 18:00 val. – Baltas elnias (Valkoinen peura), rež. Erik Bromberg, Suomija, 1952
Jauna samė Pirita išteka už savo mylimojo – elnių piemens Aslako. Kai vyras kaskart iškeliauja ganyti savo bandos, moteris vis labiau ima bijoti vienatvės. Ji pagalbos kreipiasi į vietinį samių šamaną. Šis turi jai padėti Aslako širdyje vėl įžiebti aistrą. Deja, tai reiškia, kad Pirita turi pavirsti vampyre, persikūnijančia į baltą elnią. Kanų kino festivalyje žiuri prizu įvertintame ir „Auksiniu gaubliu“ apdovanotame suomių režisieriaus Eriko Brombergo filme gausu nuorodų į ikikrikščioniškąsias šamaniškas samių religijas bei liaudies padavimus.
Balandžio 5 d. 18:00 val. – Valerija ir stebuklų savaitė (Valerie a týden divů), rež. Jaromil Jireš, Čekoslovakija, 1972
Valerijai miegant pavagiami auskarai. Ar merginai pavyks juos atgauti? Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje vaidina merginos mama ir močiutė? Vienas vizionieriškiausių Čekoslovakijos „Naujosios bangos“ filmų. Vítězslavo Nezvalo prozos ekranizacija. Vienintelis siurrealistinis kūrinys, kuriame siaubo gotika supinta su magiškuoju realizmu. Jaunoji Valerija, panašiai kaip Alisa Stebuklų šalyje, stovi ant suaugusiųjų pasaulio slenksčio ir keliauja tarp realaus pasaulio ir kitos sapnų veidrodžio pusės.
Balandžio 20 d. 18:00 val. – Peteliškė (Leptirica), rež. Đorđe Kadijević, Jugoslavija, 1973
Jaunasis Strahinja, dideliam ponui nesutikus už jo išleisti dukros, iškeliauja į pasaulį. Jis apsistoja apsėstame malūne, ir naujajam malūnininkui tenka kovoti su piktosiomis dvasiomis. Ar galų gale kaimo bernas ves mylimąją? Pirmas jugoslavų siaubo filmas, kultinis kūrinys, priskiriamas folk horror žanrui. Savos Savanovičiaus, garsiausio Balkanų vampyro, istorija. Bilietai
Gegužės 9 d. 18:00 val. – Šokių aikštelės dukros (Córki dancingu), rež. Agnieszka Smoczyńska, Lenkija, 2015
Bravūriškas vaidybinis Agnieszkos Smoczyńskos debiutas. Pasakiška XX a. 9 dešimtmečio Lenkijos Liaudies Respublikos vizija, šokių aikštelių ir naktinių klubų pasaulis, atsiduodantis cigarečių dūmais ir degtine. Į šią šalį patenka dvi sirenos, kurios užkariauja Varšuvos muzikinę sceną. Tačiau sirenų vieta vandenyje, o ne sausumoje. Ar joms pavyks suderinti savo laukinę prigimtį su žmogiškais troškimais? Bilietai
Filmų programos kuratorius: Tomasz Kolankiewicz