„MODERNIOJI FOTOGRAFIJA ISPANIJOJE 1950–1970“

Lapkričio 12 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaune) vyks parodos „Modernioji fotografija Ispanijoje 1950–1970“ atidarymas. Jį papuoš flamenko šokėjos Elenos Tello Dobilaitės atliekamas šokis „DUELE“, sukurtas pagal Patricijos Carión Costa choreografiją. Šokėja pasirodys vilkėdama flamenko mados dizainerės Rimos Pocevičienės specialiai šiai progai kuriamą kostiumą.

Šeštasis ir septintasis XX a. dešimtmečiai buvo lemiamas laikotarpis Ispanijos meniniam modernėjimui. Pilietinio karo pasekmių, kultūrinės izoliacijos ir Franco diktatūros fone nauja fotografų karta pradėjo ieškoti alternatyvių raiškos formų, siekdama įtvirtinti fotografijos, kaip savarankiškos meno šakos, autonomiją ir kurti naujus santykius tarp vaizdo ir realybės.

Parodoje pristatomi vieni svarbiausių šios transformacijos atstovų, tarp jų – penki Ispanijos nacionalinės fotografijos premijos laureatai Gabriel Cualladó, Joan Colom, Carlos Pérez Siquier, Ramón Masats ir Alberto Schommer, taip pat kiti ryškūs menininkai – Francesc Català-Roca, Xavier Miserachs, Oriol Maspons, Ricard Terré, Francisco Gómez, Nicolás Muller, José María Artero, Francisco Ontañón ir Jesús de Perceval.

XX a. pirmoje pusėje Ispanijos fotografijoje dar buvo ryškios XIX a. pabaigoje vyravusio piktorializmo apraiškos. Jo propaguotojai siekė meninio pripažinimo, priartindami fotografiją prie tapybos ar grafikos. Vėlyvasis piktorializmas, susijęs su regionalizmo estetika, tradicijų, populiarių tipažų ir nacionalinių kraštovaizdžių išaukštinimu, rado palankią terpę Franco režimo laikotarpiu.

Tačiau kaip priešprieša šiai tradicijai, XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių metais iškilo nauja fotografų karta, atnešusi svarbių pokyčių į Ispanijos fotografijos meną. Šie menininkai atsisakė idealizuoto vaizdavimo principų, dokumentinį ir humanistinį požiūrį nukreipdami kasdieniam žmonių gyvenimui, miesto aplinkai bei socialiniams pokyčiams.

Fotografų draugijos Madride ir Barselonoje tapo svarbiais šios transformacijos centrais. Čia susikūrė tokios grupės kaip „La Palangana“ Madride ir „El Mussol“ Barselonoje, o jų nariai, nors ir su skirtingus meniniais požiūriais, ieškojo naujų raiškos galimybių ir būdų realybės perteikimui.

Šie jų raiškos ir sklaidos siekiai buvo pastebėti 1956 metais Almerijoje įkurto fotografijos žurnalo AFAL, kuriam vadovavo José María Artero ir Carlos Pérez Siquier. Žurnalas subūrė fotografus iš visos Ispanijos, skatindamas keistis idėjomis ir kurti ryšius su tarptautiniais fotografijos judėjimais. 1958 metais išleistas Ispanijos fotografijos metraštis (Anuario de la fotografía española) buvo stimulas įgyti daugiau bendrumo bei žinomumo.

Nepaisant skirtumų, šiuos fotografus vienijo bendras noras vaizduoti Ispaniją, tačiau ne tokią, kaip ją demonstravo oficialieji Franco režimo šalininkai, o šalį, kupiną socialinės nelygybės, miestų transformacijos ir tvyrančios priešpriešos tarp tradicijų bei modernumo. Tad šis palikimas tapo pamatu šiuolaikinei Ispanijos fotografijai ir padėjo įtvirtinti jos vietą platesniame tarptautinio meninio modernizmo kontekste.

Kuratorius: Nicolás Llorens Lebeau

Parodos dizainerė:Lina Mozūraitė
Parodos koordinatorė: Gintarė Žaltauskaitė-Mikutavičienė