VASARIO 16: „IR GARBINGAI, IR LIETUVAI NAUDINGAI“

Šių metų Lietuvos valstybės atkūrimo dienos įkvėpimas – Mykolo Krupavičiaus žodžiai apie bičiulį ir bendramintį Aleksandrą Stulginskį. „Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“– tokios epitafijos sulaukė prezidento gyvenimas ir darbai. Apie tokią epitafiją greičiausia svajoja ne tik politikai, bet ir visi apie gyvenimo prasmę kartais susimąstantys žmonės. Taigi, kaip užsidirbti tokį įvertinimą?
Ieškodami atsakymo kelsimės į Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940) ir žvelgsime į Nepriklausomybės Akto signatarus, tarp kurių buvo ir Aleksandras Stulginskis. Labai norėtųsi įvertinti ir dabartinius politikus, bet to daryti negalime, nes tai vis dar vykstantis politinis procesas, o ne istorijos dalis. Ir to proceso dalyvius vertina piliečiai rinkimuose, o ne istorikai.
Taigi, saugiai keliaukime į Pirmąją Lietuvos Respubliką. Nepriklausomybės Akto signatarų turime dvidešimt. Dauguma jauni, išsilavinę, visuomeniškai ir politiškai aktyvūs, daug rašantys. Vyresniesiems šio Akto pasirašymas vainikavo jų ilgametį valstybės kūrimo darbą, kitiems tai buvo tik startas ar vidurio kelias, nes savo didžiuosius darbus jie nuveikė jau Nepriklausomoje Lietuvoje.

Ar visiems signatarams galima rašyti Stulginskio epitafiją? Vertinti istorines asmenybes paraginsime tik gerai susipažinus su jų veikla. Lankytojus pakviesime kūrybiškai susieti signatarų veidus, vardus ir jų pagrindinius darbus, atmesti nebūtus dalykus ir pasijuokti iš istorijos įdomybių. Lankytojams teks paprakaituoti, bet bus smagu ir naudinga.